FORUMAS

Norite padiskutuoti ?

Apsilankykite mūsų diskusijų forume.

Eiti į forumą

MŪSŲ REKORDAS

Šiame ūkyje užauginta

braškė rekordininkė.

Plačiau

KONTAKTAI

Kęstutis Matulevičius

Tel. (8-686) 13662

Bajoriškės k., Lazdijų r.

kestutis@braskynas.lt

Auginimo sąlygos

Braškės nėra labai reiklus augalas, bet geriausiai auga ir dera humusingame priesmėlyje ir priemolyje. Dažnai braškes tenka auginti įvairios mechaninės sudėties dirvose. Labai svarbu, kad dirva būtų laidi drėgmei ir orui. Smėlingos dirvos dažniausiai yra pernelyg laidžios. Kad jos turėtų daugiau humuso, būtų rišlesnės ir mažiau laidžios, reikia labiau tręšti organinėmis trąšomis. Tuo tarpu molio ir sunkaus priemolio dirvos būna per daug supuolusios, nepraleidžia oro. Norint jose auginti braškes, taip pat vertėtų nepagailėti organinių trąšų, durpių. Be to, labai svarbu dirvas įdirbti tada, kai jos subrendusios, bet neperdžiūvusios. Negalima jų dirbti šlapių, nes sugadinama dirvos struktūra ir pridaroma daug grumstų.

Braškės gerai auga rūgščiose arba artimose neutraliai reakcijai dirvose (pH nuo 5 iki 6,8). Labai rūgščią dirvą reikia pakalkinti ne vėliau kaip 1-2 metus prieš braškyno įveisimą.

Braškės mėgsta derlingą, bet nepertreštą žemę.

Pageidautina, kad braškyne gruntinis vanduo būtų ne aukščiau kaip 0,6-0,8 m nuo dirvos paviršiaus. Braškėms netinka per didelė drėgmė, ypač lomos, kur pavasarį arba po gausesnio lietaus kaupiasi paviršinis vanduo. Tokiose dirvose rudenį, pavasarį ir vasarą liūčių metu augalai gali išmirkti. Žiemą išmirkusiose dirvose labiau šąla augalų šaknys, o vasarą jos gali uždusti dėl deguonies stokos, be to, daug pūva uogos. Jeigu jau nusprendėte tokioje vetoje veisti braškyną, paviršinį vandenį nukreipkite gilesniais grioveliais už sklypo ribų arba pakelkite sklypą – privežkite daugiau žemių.

Braškių šaknys išsidėsčiusios sekliai, todėl šie augalai jautrūs drėgmės trūkumui. Jeigu braškių vegetacijos metu per mažai lyja, būtina jas laiku palaistyti, tuomet išaugins daug didesnį derlių.

Geriausia braškes sodinti apsaugotoje nuo stiprių vėjų vietovėje. Tokiame braškyne vasarą geresnės vegetacijos sąlygos, vėjas nepažeidžia lapijos, mažiau išdžiūsta dirva, o žiemą susikaupia daugiau sniego, kuris apsaugo augalus nuo iššalimo. Tačiau visiškoje užuovėjoje padidėja oro drėgmė, uogos labiau pūva.

Jeigu braškes tenka auginti šlaituose, reikia turėti galvoje, kad žemiausiose jų dalyse ir lomose kaupiasi šaltas oras, todėl šalnos labiau pažeidžia žiedinius pumpurus ir žiedus. Be to, renkasi vanduo, ir braškynas gali užmirkti. Šlaito viršutinėje dalyje žiemą sniegas nuo braškių dažnai nupustomas ir jos gali pašalti, o vasarą būna sausra. Vėjas džiovina žemę ir augalus. Tinkamiausia vidurinioji šlaito dalis.

Pietinėje šlaito pusėje braškės anksčiau sunoksta, bet žiemą būna plonesnė sniego danga, o pavasarį jis greičiau nutirpsta. Kai temperatūra svyruoja, braškės dažnai nukenčia nuo šalčių, ypač pavasarinių. Šiaurinėje šlaito pusėje, kur sniego daugiau, pavasarį jis tirpsta lėčiau, braškių vegetacija būna lėtesnė ir šalnos nepakenkia jų žiedams, bet uogos sunoksta vėliau negu kitose šlaito pusėse.

Nors braškėms nekenkia nedidelis pavėsis, bet geriau jos auga ir dera atviroje, saulėtoje vietoje. Nesodinkite jų po didelių vaismedžių vainikais bei šiaurinėje pastato pusėje.

Norbertas Uselis, “Auginu braškes”

 

Vasara kvepia braškėmis

Dabar pats metas ne tik iki soties prisivalgyti braškių, bet ir pasirūpinti, kad kitais metais galėtumėte mėgautis ne pirktinėmis, bet savo užsiaugintomis uogomis. Kad ir koks nedidelis jūsų daržas, braškių lysvei vietos visada galima rasti.

Bene populiariausios ir vienos pirmųjų Lietuvoje prinokstančios uogos mėgsta saulėtą vietą. Braškėms labiausiai tinka priesmėlis ar priemolis. Tiesa, svarbu, kas toje vietoje augo prieš sodinant braškes.

Pavyzdžiui, nepatariama braškių sodinti ten, kur ankstesniais metais augo pupelės, agurkai, bulvės, pomidorai, avietės, daugelis gėlių (narcizai, raktažolės, lelijos, vilkdalgiai). Šie augalai gali sirgti ligomis, kuriomis greitai užsikrečia ir braškės.

Jei nenorite, kad jūsų braškes užpultų grambuolių ar spragšių lervos, verčiau atsisakykite minties jas įveisti senų pievų, ganyklų vietoje.

Tokioje žemėje įsikūrusioms lervoms vieni niekai sunaikinti jūsų braškyną – jos nugraužia uogakrūmių šaknis, kartais įsikuria tiesiog jų keruose.

Sodinti tinka lietinga diena

Braškes tinka sodinti ten, kur prieš tai buvo auginami ridikėliai, salotos, burokėliai, morkos, ankstyvieji kopūstai.

Galima kaip priešsėlį auginti sideratinius augalus – rapsus, garstyčias, krapus ir paaugusius užkasti.

Ruošiant dirvą labai svarbu, kad ji nebūtų piktžolėta, kitaip jos nustelbs braškes ir jos pradės sirgti įvairiomis ligomis. Jei matote, kad visų žolių šaknų išrinkti nepavyks, teks joms naikinti panaudoti herbicidus.

Netiks ir vieta, kurioje jau augo braškės. Vėl į tą pačią vietą jas galima sodinti maždaug po 4 metų.

Tinkamiausias laikas sodinti braškes – nuo liepos iki rugsėjo vidurio.

Kuo anksčiau vasarą pasodinamos braškės, tuo didesnio derliaus sulaukiama kitais metais. O štai po rugsėjo vidurio sodinti ir nespėję gerai įsišaknyti augalai žiemą gali iššalti.

Sodinti tinkamiausios vėsesnės, lietingos dienos, o jei vyrauja karšti orai, – vakarai. Sodinant svarbu neužkasti žemėmis kerelių šerdelės, o vėliau būtina juos laistyti, kol prigis.

Daigams – motininiai augalai

Tinkamiausi daigai – išauginti pirmamečių braškių. Juos reikėtų rinktis su jau gerai susiformavusiomis šaknimis, turinčius mažiausiai 3 lapelius.

Pasak Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto atstovo ir kelių leidinių apie braškes sudarytojo bei bendraautorio Noberto Uselio, geriausia turėti norimos veislės motininių augalų. Kad jie neeikvotų jėgų augindami uogas, šių braškių žiedus reikia nuskinti.

Tokius uogų nenokinančius krūmelius galima drąsiai purkšti chemikalais nuo erkučių ir ligų, todėl jie užaugina kokybiškus ir sveikus daigus.

O štai jei nenorite apsirūpinti daigais, braškių leidžiamus ūsus nuolat reikėtų šalinti.

Žemuogių kaimynystėje

Braškių augintojai nesutaria, ar nuėmus derlių reikia nupjauti jų lapus, ar palikti. N.Uselis pataria jaunų, sveikų braškių lapų nešalinti.

Bet jei lapija ligota, braškės piktžolėtos, augalininkystės specialistas pataria lapus nupjauti. Tuomet bus patogiau ir piktžoles išravėti, ir chemikalais nuo erkučių nupurkšti.

Tačiau šalinti lapus reikia iškart po derliaus nuėmimo, iki rugpjūčio pradžios. Vėliau nupjovus lapus kitais metais braškės prasčiau derės.

N.Uselis paneigė gana populiarų mitą, kad braškėms netinkama žemuogių kaimynystė. Esą tuomet braškių uogos susmulkėja. „Nuo pasižiūrėjimo į žemuoges braškės nesumažės”, – juokėsi žinovas.

Didžiausią derlių braškės duoda pirmais ir antrais auginimo metais. Jos dera 3–4 metus, tačiau paskutiniais metais derlius nebedžiugina. Geriau tuomet be gailesčio jas naikinti ir formuoti naują lysvę.

Svarbu išsirinkti gerą veislę

Braškių daigų dabar galima įsigyti pačių įvairiausių – nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų. Norintieji vasarą džiaugtis keliais braškių derliais renkasi remontantinių veislių daigus.

N.Uselio teigimu, iš ankstyvųjų veislių verta auginti ‘Honeoye’, vidutinio ankstyvumo – ‘Elkat’ (gerai žiemoja ir dera), prancūzų veislės ‘Darselekt’ (tačiau ji jautri šalčiui). Vidutinio vėlyvumo – ‘Marmolada’, ‘Sonata’.

Labai vėlyvos veislės – ‘Pegasus’, ‘Pandora’.

Tačiau šalia pastarosios reikia auginti kitos vėlyvos veislės braškių, kad jas apdulkintų.

Remontantinės braškės ‘Aromas’ peržiemoja neblogai, o štai ‘Evie 2’ ir ‘Florina’ veislių braškes N.Uselis pataria auginti kaip vienmetes.

Tingintiems ravėti – plėvelė

Norintiems mažiau ravėti braškyną puiki išeitis – speciali plėvelė. Ja uždengiama jau paruošta braškėms auginti lysvė (plėvelės šonus galima užkasti žemėmis ar prispausti akmenimis).

Tuomet plėvelėje išpjaunamos skylės ir pro jas į duobutes sodinami daigai.

Tokia plėvelė laidi orui ir drėgmei, o štai dirvoje užsilikusios piktžolės pro ją neprasikala, todėl gerokai sumažėja darbo. Be to, juodos spalvos plėvele dengtose lysvėse augančios braškės anksčiau pradeda derėti nei auginamos įprastai.

N.Uselis perspėja, kad juodos spalvos plėvelę itin karštą vasarą vertėtų pridengti kad ir šiaudais. Jei karšta, rūpestingas sodininkas braškes gelbėja laistydamas, žemė po plėvele labai įkaista, temperatūra gali pakilti iki 50 laipsnių, todėl gali apdegti augalų šaknys.

Tokių nemalonumų padės išvengti dvispalvė plėvelė, kurios viena pusė juoda, o kita – balta.

Lysvės dengiamos tamsiąja puse į apačią, todėl neauga piktžolės, o balta išorinė jos pusė apsaugo dirvą nuo pernelyg didelio įkaitimo.

Vitaminas C – net ir lapuose

Braškėmis smagu smaguriauti ir žiemą. Be įprastų uogienių virimo, vis populiarėja jų šaldymas. Atšildžius trintas su trupučiu cukraus ar nesmulkintas braškes žiemą pasklinda birželį primenantis aromatas.

Biriai užšaldytas rinktines uogas šaltuoju metų laiku galima panaudoti ne tik konditerijos gaminiams papuošti, bet ir vietoj ledukų šampanui ar gaiviesiems gėrimams atvėsinti.

Dabar pats metas skinti braškių ar jų giminaičių žemuogių lapus ir žiedus. Sudžiovinti jie tiks kvapiai ir naudingai arbatai virti. Net lapams sudžiūvus juose išlieka daug vitamino C ir kitų naudingųjų medžiagų. Tokia arbata rekomenduojama gydant peršalimą, mažakraujystę, hipertoniją, gastritą.

Padeda išlaikyti gerą atmintį

Braškes valgyti ne tik skanu, bet ir sveika. Jose gausu geležies, vitaminų E, C ir B grupės elementų. Beje, vitamino C braškėse daugiau susikaupia drėgną ir vėsią vasarą.

Braškės saugo nuo mažakraujystės, mažina cukraus koncentraciją kraujyje, todėl tinka diabetikams. Kadangi jose mažai kalorijų (100 gramų – 27 kcal), jos yra puikus desertas savo kūno svoriu besirūpinantiems žmonėms.

Braškėse esantys pektinai naikina kenksmingą žarnyno mikroflorą, padeda pašalinti iš organizmo sunkiuosius metalus. Dėl braškėse esančių unikalių medžiagų, panašių į aspiriną, šios uogos malšina skausmą ir mažina temperatūrą.

Norintys išlaikyti gerą atmintį, sustiprinti savo imuninę sistemą braškių sezono metu kasdien turėtų suvalgyti bent po saują šių uogų.

"Lietuvos rytas", 2011-06-27